Ruduo
Klevo lapą galima sudžiovinti ir palikti knygoje tam, kas ieško.
Lapas nesigaili, kad kažkada buvo žalias. Poetas ruduo jį nuspalvino auksiniu rašikliu.
Jei ant tavo kepurės nukrito lapelis – tuoj nukris ir gera mintis. Rudeninė, žinoma.
Apkristi lapais nuo galvos iki kojų – daug geriau nei rūpesčiais ir pagieža.
Jei po pagalve padėsi klevo lapą – nekankins košmarai, o į sapną atklys rudeninis paukštis.
Rudenio paukštis moka visas pasaulio giesmes, bet gieda labai tyliai.
Jei bažnyčiose dalintų medžių lapus, žmonės rašytų eilėraščius.
Rudenį gali pasitikti be plaukų, bet visuomet užteks klevo lapų perukui.
O kaip kvepia rudenio vėjas! Senu atviruku, teptuko šereliu ir gėlėta senutės skara, pasiūta pavasarį.
Rudenio kelionėje saulės nedaug, bet galima klajoti po paslaptingus rūkus, įsisupti į voratinklius su mažais rasos lašeliais ir klausytis voverės maldos, kuri užmigo su riešutu saujelėje.
Po rudens klevu galima atsidusti ir nutapyti žvirblį.
Rudenį galima ir nusijuokti. Tas juokas kitoks nei pavasarį – lyg senio, užtat su aukso dulkelėmis ant liežuvio galiuko.