Lakštingala
Lakštingala suokia naktį, nes yra nepaprastai drovi. Ji nusirengia tik prieš mėnulį.
Be to, ji – ne gražuolė. Ji neprilygsta povei rūmų sode ir net pilkesnė už putpelę žolynuose. Jos rūbas paprastas, bet giesmė ją papuošia karūna.
Kartą jos besiklausydama pelė įsimylėjo. Visam gyvenimui.
Jei išgirsi giedant šią paukštę ir turėsi porą žvaigždžių kišenėj, būsi turtingas kaip gatvės muzikantas.
Jos giesmė ašaras paverčia tyrais upeliais. Jeigu verksi jai giedant, ryte jau turėsi šaltinį su auksinėmis žuvelėmis.
Dievas nutapė alyvą, lakštingalą ir mylimuosius pavasarį.
Lakštingala nesuokia apie šventyklas. Ji apgieda mėnulį, lietų ir senutės bijūnus.
Žmonės senatvėje gailisi, kad nepatikėjo lakštingala.
Miegantieji bandė ją apmėtyti obuoliais, bet ji buvo tokia mažutė, kad nepataikė.
Dėl mažo ūgio ji netapo balerina. Tuomet susapnavo, kad čiulbėjimui ūgio nereikia.
Lakštingalai giedant, galvosi apie mane tik šviesiausiomis mintimis. Nors ir būčiau vagis, pagrobęs tavo širdį.
Kartą ji prisisapnavo fleitininkui. Ir išsipildė.