Po vyšnia
Vyšnios medis gali būti susitikimų vieta visiems iš mėnulio, kurie dar nepažįsta žemės fontanų. Žemė, prie vyšnios, septintą.
Po ja gali klausytis volungės maldų, jei kartais nespėjai į mišias.
Po vyšnia gali pirmąkart pasibučiuoti. Kaip ir paskutinį. Ir bučinys išliks kvapnus.
Jei turėsi senelę, visada turėsi ir vyšnių.
Po vyšnia gali nusijuokti iš seno pamiršto pokšto ir niekas nieko nepamanys.
Po jos šakomis gali atsiprašyti. Atleis net meškinas.
Stovėdamas po ja, gali stebėti nuogą mėnulį jam to nežinant.
Po vyšnia gali parašyti dainą arba monologą ir skirti sau. Gali ir nusnūsti, jei nebijai atsibusti su žiedlapiu burnoje.
Pririnkęs žiedlapių gali išsiųsti draugui paštu. Arba nepažįstamajam.
Po vyšnia niekad visas nesulysi. Ašaros liks sausos.
Vyšnios kvapas – kaip vaikystės. Todėl nieko blogo, jei įkvėpęs suvaikėsi.
Be jokios abejonės, po ja tavęs nepastebės ir nenusineš apuokas.